Antrasis žygis į kalnus


Share

Bėgo vasaros atostogos. O atostogos, kaip žinia, skirtos paplūdimyje gulėti, o ne kalnuose vargti. Tačiau, atsižvelgdami į šių metų bei Norvegijos gamtos specifiką, mes ryžomės antrajam mūsų žygiui.

Šįkart žygio tikslu buvo pasirinkta daug žemesnė bei paprastesnė, tačiau nemažiau įspūdingesnė, Ekkertinden viršūnė (1189 m virš jūros lygio). Turbūt todėl žygeivių grupė išaugo net dvigubai – mūsų buvo dešimt. Po ne ilgų debatų niekas neprieštaravo kopti į viršų statesniu šlaitu. Tako pradžia – parkavimo aikštelė prie Gjøra koplyčios, apie 205 m virš jūros lygio. Viso – ne pilnas kilometras vertikalaus kilimo. Tako pradžia pažymėta vis dar įžiūrimais raudonais taškais ir panašiais ženklinimais ant medžių kamienų, toliau – jis puikiai išmintas.

Jau pirmieji žingsniai aukštyn mišku mūsų gretas ištempė padoriu, pandemijai pritaikytu, atstumu tarp žygeivių. Sunndal slėnis garsėja savo stačiais šlaitais. Belipant įspūdį darė žaluma aplinkiniuose kalnuose bei šalia tako augančios įspūdingo dydžio bei formų pušys. Perkopus didžiųjų medžių augimo „liniją“ atsivėrė pirmieji statūs šlaitai, suteikę galimybę trumpai fotosesijai bei poilsiui. Pasimatė ir paties Ekkertinden vertikalūs šlaitai ir stulbinantis Sunndal slėnis su per jį vingiuojančiu Rv70 keliu bei Driva upe.

Nuostabūs siekiamo tikslo vaizdai suteikė jėgų įveikti ir sekantį etapą, kuris buvo pastebimai statesnis. Kelis kartus prisėdę pailsėti, pasiekėme pirmąjį sniego lopinėlį – trumpai pasimėtėme sniego gniūžtėmis, išleidome droną paskraidyti ir tekini pasileidome link akmeninės plokštumos ir išsvajotų vaizdų (kurie ženkliai pranoko visų mūsų lūkesčius). Nenorėdami išleisti iš akiračio tokių vaizdų įsitaisėme priešais vieną šlaitą pietų…

Iš praktinės pusės – kelias buvo sausas, oras buvo geresnis nei prognozė skelbė, nudegti ir prakaitą pralieti teko daugumai. Turimo su savimi vandens kiekis pastebimai mažėjo kopiant viršun, jo pasipildyti galimybė atsirado tik pradėjus nusileidimą kitu keliu – pro Vollasetra. Šių metų ilga žiema ir gausus sniego kiekis paliko puikias galimybes čiuožti žemyn, kuom pora žygeivių mielai pasinaudojo – suaugti dar spėsime 😊. Besileisdami žemyn prisėdome pailsėti prie Vollasetra savitarnos turistinių vasarnamių su gūdžiai romantišku tualetu, kuriame vienintelis šviesos šaltinis – žvakė. Daugumą jie sužavėjo savo išore labiau nei vidaus apdaila.

Nusileidę, dalis mūsų patraukė tiesiai namo, dalis nekantriai nuskubėjo niurktelėti į gaiviąją Driva upę.

Iki sekančio žygio!

Nuoroda į Tado sukurtą vidoe bus patalpinta čia.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *