Pirmasis žygis į kalnus


Share

Vasara pamažu įsibėginėjo, kalnai, nusimesdami žiemos apdarus, ruošėsi priimti žygeivius. Jausdami energijos antplūdį brandinome mintį suburti lietuvius, mėgstančius kalnus, pirmajam bendruomeniškam žygiui. Pirmasis blynas, kaip žinia, dažnokai pasitaiko prisvilęs. Nepaisant to, pirmajam bendruomenės žygiui į kalnus pasirinktas ambicingas tikslas – Innerdalstårnet. Tai viena iš stačiausių viršūnių į kurią vis dar galima kopti be apsaugos priemonių, nors šalia esančioje turistų vasarnamyje (norv. turisthytte) nuomojami apsauginiai šalmai, kurie, beje, esant didesniam žygeivių srautui, padėtų apsaugoti tarpuakį nuo netyčia aukščiau einančių paspirto akmenuko… Na, bet dalyvių žodis yra lemiamas. Juk ryžtas ir asmeninė motyvacija vis tik vieni svarbiausių faktorių pasiekti numatytą viršūnę!

Grupė susirinko nei didelė, nei maža – penki: Evelina, Kristina, Vita, Tadas ir Darijus. Kad neapkrauti kelių, dalis išvyko iš vakaro su nakvyne – vis tik Innerdalen yra laikomas gražiausiu Norvegijos kalnų slėniu. Tam grožiui aprėpti akimis bei įsileisti į sielą reikia laiko. Šeštadienį ryte visi, kas pailsėję, kas anksti atsikėlę, susitikome prie turistinio vasarnamio. Prie mūsų draugijos prisijungė bendražygės Vitos kolega – Jostein. Kaip byloja liaudies išmintis – šeši, tai ne penki (angl., the more the merrier). Tokioje smagioje draugijoje pradėjome sparčiai kilti į pirmąją įkalnę, kurioje ir pasimatė, kad žygeivių grupės sportinė forma yra puikiai subalansuota – pusė kopė greitai, o likusi pusė – pastebimai lėčiau. Čia ir įvertinome vietinio žygeivio privalumus. Jostein, mūsų laimei, buvo gimęs su žygio batais, o ne slidėmis (kaip dauguma norvegų) – jis rodė kelią smarkiai įsibėgėjusioms Vitai ir Evelinai. Tuo tarpu organizatoriui teko sunkiausia užduotis – eiti gale ir skaičiuoti visus (t.y., nepamesti „iš akių“).

Nepaisant birželio pabaigos takas į viršūnę vis dar vietomis buvo uždengtas sniegu. Toks vasaros ir užsispyrusios žiemos betarpiškas koegzistavimas šią karštą dieną ir džiugino, ir vietomis sunkino žygį. Status šlaitas ir kepinanti saulė šildė kūnus geriau nei pirtelė, daug prakaito išliejome, daug vandens išgėrėme, tačiau komandiniu palaikymu visi pasiekėme viršūnę – 1452 m virš jūros lygio. 1100 m aukščio skirtumas įveiktas per 4,5 valandos. Nuostabus vaizdas nuo viršūnės – geras atpildas už įdėtas pastangas. Tačiau didžiausias apdovanojimas – pasiekimo jausmas, kliūčių ir iššūkių įveikimas ir tikslo pasiekimas.

Jeigu perskaitėte iki galo – jums priklauso prizas: Tado sukurtas filmas iš žygio.