Karštą paskutinį gegužės savaitgalį, kai visa Lietuva bėgo atsigaivinti į pajūrį ar prie vandens telkinių, aš išsiruošiau į vėsesnį kraštą Šiaurės Norvegiją, Trondheimo miestą… susitikti su skaitytojais. Su Trondheimo lietuvių bendruomenės „Baltai“ valdybos nare Rasa Vilhemsen susipažinome dar pernai knygų mugėje. Rasa – didelė knygų mėgėja, stengiasi nepraleisti nė vienos knygų mugės, Lietuvoje yra dirbusi leidykloje, dabar – aktyvi susitikimų su rašytojais organizatorė. Mugėje susitarėme, kad, atsiradus galimybei, aš apsilankysiu Norvegijoje, taigi šiemet ištesėjau pažadą.
Norvegija pasitiko pavasariu, kuris Lietuvoje šiemet pabėgo per greitai – ten žydėjo kaštonai, alyvos, narcizai, tulpės. Visada svajojau pamatyti baltąsias naktis, ir čia pavyko. Nors atskridau apie dvidešimt antrą valandą, švietė saulė, todėl visą vakarą nesuvokiau, kiek valandų ir kada eiti miegoti, nes net pirmą valandą nakties dar buvo šviesu, gatvės pilnos žmonių (o po tokios nakties šeštadienio rytą miestas pasirodė visiškai tuščias, tik retkarčiais vienas kitas žmogus prabėga ar vedžioja šunį). Kai trumpam pramerkiau akis ketvirtą ryto, jau buvo visiškai šviesu. Pasak lietuvių, šiuo metų laiku sutemsta tik gal valandai ar pusantros. Atrodytų, puiku, bet kai pagalvoji, kad prieš Kalėdas diena trunka apie dvi valandas, jau nebe taip smagu. Baltosios naktys tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio pradžios, paskui po truputį ima temti. Vasaros trumpos, pavasaris pralekia nepastebimai, viskas sužysta vienu metu – pienės, plukės, tulpės, rododendrai, kaštonai, teko matyti ir vieną kitą obelį.
Trondheimas – trečias didžiausias Norvegijos miestas, verslo ir mokslo centras. Miestą įkūrė karalius Olafas II 997 metais prie Trondheimo fiordo ir Nidelvos upės. Nors Trondheimas tik iki 1380 metų buvo Norvegijos sostinė (vėliau dėl patogumo sostinė buvo perkelta į Oslą), mieste yra karalių rezidencijos rūmai, o norvegų karaliai karūnuojami didingoje XI a. Nidaroso katedroje, pastatytoje ant karaliaus Olafo kapo, kai, radus nesuirusius palaikus, jis buvo paskelbtas šventuoju. Mieste ir jo savivaldybės teritorijoje gyvena apie 194 tūkstančius gyventojų (vien studentų apie 20 tūkstančių). Amžių tėkmėje medinis miestas daug kartų nukentėjo nuo gaisrų, tačiau ir dabar senamiestį bei didžiąją centro dalį sudaro tradiciniai norvegiški mediniai namai, netgi šiuolaikiniai daugiabučiai centre mediniai. Ypač gražus, „atvirukinis“ vaizdas atsiveria nuo senovinio medinio tilto per upę – abipus stūkso subridę į vandenį ant polių suręsti įvairiaspalviai pastatai. Čia – mėgstamiausia turistų ir labiausiai fotografuojama Trondheimo vieta. Sekmadienio rytą smagu išgerti puodelį kavos jaukioje senamiesčio kavinukėje, pasėdėti lauke saulės atokaitoje ir gėrintis senoviniais pastatais mėgautis ypatinga miesto aura ir ramybe, kurią sekmadienį vis pertraukia galingas Katedros varpų skambesys.
Norėdami pasikviesti rašytojus ar kitus menininkus iš Lietuvos, valdybos nariai rašo projektus. Jei miesto savivaldybė juos patvirtina, padengia dalį išlaidų, skiria salę. Šį kartą į susitikimą susirinko tarsi mini knygų klubas – išsilavinę, apsiskaitę žmonės, žinoma, daugiausiai moterys. Maloniai nustebau, kad skaitytojos, turėjo nemažai mano knygų, netgi seniai išleistų (pirko internete) – susidarė ganėtinai gausi paroda, o naujausias mano romanas „Tikros ir netikros seserys“ buvo užsakytas „Knygų klube“ ir laiku atvežtas, todėl teko pasirašyti daug autografų. Kadangi vietos bibliotekose nėra lietuviškų knygų, bendruomenės nariai rado išeitį: visi susiveža jau perskaitytas knygas, keičiasi tarpusavyje ar perperka vieni iš kitų.
Manau, kad man labai sekasi: nesvarbu, kur vyksta mano susitikimai su skaitytojais – dideliame mieste ar mažoje kaimo bibliotekoje, Lietuvoje ar užsienyje, jie būna šilti, įdomūs, autorei suteikia daug teigiamų emocijų, norą rašyti toliau. Šis jaukus, nuoširdus susitikimas tolimoje Norvegijos Šiaurėje truko kone ilgiausiai iš visų, kuriuose teko dalyvauti. Pokalbį puikiai moderavo lietuvių kalbos mokytoja Marytė Šalakienė, iš karto sukūrusi betarpišką atmosferą, paskaičiusi ištraukų iš romanų „Takas per jūrą“, „Gyvenimo spalvos“. Oficialiai šnekėjomės dvi valandas, atsirado daugybė klausimų, dalinomės mintimis ne tik apie mano knygas, bet apskritai apie lietuvių ir pasaulinę literatūrą, vėliau bendravome prie kavos ir susineštų moterų pačių paruoštų vaišių (net „Tinginio“ buvo!), diskusiją tęsėme vakarieniaudami.
Sunku pasakyti, kiek lietuvių gyvena Trondheime. Buvo paminėtas skaičius apie tūkstantį. Mane pakvietusi lietuvių bendruomenė „Baltai“ – viena aktyviausių lietuvių bendruomenių Norvegijoje. Valdybos narė Rasa Juodakytė Vilhelmsen pasakoja, kad lietuviai susitinka dažnai įvairiuose renginiuose, švenčia Kalėdas, Velykas, Užgavėnes, Jonines, visi bėga už Lietuvą, gieda tautišką giesmę. Sekmadieniais vyksta lietuvių mokyklėlė ir dar visokiausių renginių – protų mūšiai, tradiciniais tapęs susitikimai su rašytojais, labai populiarus darosi viešo kalbėjimo klubas, susirenka vis daugiau žmonių. „Šiais metais paminėjome Lietuvos šimtmetį, suorganizavome knygų, nuotraukų ir tautinių drabužių parodą net trijose Trondelago bibliotekose. Parodos sulaukė labai didelio susidomėjimo norvegu tarpe. Buvome plačiai aprašyti spaudoje.“ Bendruomenės nariai visada dalyvauja savivaldybės organizuojamose talkose švarinant miestą. Apie bendruomenės veiklą galima pasiskaityti jų Facebooko paskyroje.
Atsisveikindami žadėjome vėl kada nors susitikti – Knygų mugėje Lietuvoje ar vėl Norvegijoje. Tikiu, kad taip ir bus. Nuoširdus ačiū mane pakvietusiai Trondheimo lietuvių bendruomenei, jos narėms Marytei ir Daliai, o ypač Rasai už puikią kelionės bei susitikimo organizaciją, vairuotojos darbą ir parodytas miesto įžymybes bei nuostabiai gražią gamtą.
Galite peržiūrėti ir atsisiųsti nuotraukas čia!
Teksto autorė: Irena Buivydaitė